tiesakalbis

tiesakal̃bis, -ė adj., smob. (2) NdŽ; LL178, SkvMt22,16 kas tiesą kalba, tiesmukas: Senė tokia tiesakal̃bė Ėr. Tatarė žmogus tiesakalbis ir bešalis LTII216. Normantas buvo atviras, tiesakalbis, nepratęs nė pikčiausio dalyko savyje slėpti Vaižg. Tikri tiesakalbiai nieko netur sakyti, tik ką regėjo aba girdėjo SE120.